Paprastoji eglė Picea abies savaiminis .
Rūšis paplitusi Šiaurės Europoje ir Vidurio bei Pietų Europos kalnuose.
Aukšti medžiai. Laja kūgiška, smaila viršūnė. Šakos netaisyklinguose menturiuose, beveik horizontalios, šiek tiek aukštyn kylančiomis viršūnėmis. Liemuo tiesus, ritiniškas, atviroje vietoje iki žemės šakotas. Paprastai eglė užauga 30-40(50)m. Gamtinės brandos amžius- 120 metų. Gyvena 200-300(500) metų. Derėti pradeda 20-30 metų. Žievė. Jaunų medžių lygi, blyškiai ruda, o vėliau(apie 30-40 metus) sutrūkinėja, sudarydama skrituliškas įdubusias plokšteles(žvynus), rečiau gūbrius, ir keičia spalvą- gali būti rausvai ruda ar net pilka.Ūgliai, pumpurai. Ūgliai pliki arba šiek tiek plaukuoti, nuo rudos iki rausvai gelsvos spalvos. Ūgliai baigiasi lenktų spyglių apgaubtu viršūniniu pumpuru, kurį supa 4-7 mažesni pumpurai. Šoniniai pumpurai smulkesni. Pumpurai siaurai kūgiški, smailūs, su rausvais arba blyškiai rudais žvyneliais, nesakingi. Sprogsta gegužę. Spygliai. 2-2,5cm ilgio, 2-3mm pločio, tamsiai žali, kieti, dygūs, keturbriauniai, su žiotelių juostelėmis visuose 4 šonuose, spirališkai prisisegę ant kauburėlių. Paprastai eglės spygliai laikosi 5-7(9) metus. Spygliai skirstomi į šviesinius ir ūksminius. Šviesiniai spygliai standūs, lenkiami lūžta, skersinis pjūvis beveik kvadrato formos, ūksminiai lenkiami linksta, plokšti, o ūksminiai- bukesniu kampu, išsidėstydami vienoje plokštumoje, ir dažniausiai yra apatinėje lajos dalyje(ūksminiai ūgliai).Strobilai ir kankorėžiai. Vyriškieji strobilai iš pradžių kiaušiniški, 1,5cm ilgio, ryškios purpurinės spalvos, mikrosporoms baigiant sklaidytis- ritiniški, 2-2,5cm ilgio, geltoni, nusvirę. Moteriškieji strobilai 2-3(5)cm ilgio, statūs, vienų medžių ryškiai purpuriniai(raudoni), kitų- gelsvai arba ryškiai žali. Eglė sporifikuoja, spyglius skleidžia ir pradeda augti vienu metu, gegužės mėnesį. Apdulkinama vėjo. Apdulkinti moteriškieji strobilai nusvyra žemyn, jų sėkliniai žvyneliai padidėja ir atsilošia. Apsivaisina praėjus mėnesiui po apsidulkinimo, o po trijų mėnesių susiformuoja visiškai išsivysčiusi sėkla. Jauni kankorėžiai žali arba rausvi, subrendę rausvai ar gelsvai rudi. Kankorėžiai ritiniški, 10-11cm ilgio, 3-4cm skersmens. Kankorėžių sėkliniai žvyneliai įvairių formų ir dydžio, paprastai rombiški, netaisyklingai iškarpyti, lyg iškąsta viršūne, banguotais šonais. Sėklos 3-4mm ilgio, rudos ir tamsiai rudos su triskart ilgesniu šaukštiškai sėklą gaubiančiu rausvai gelsvu, žvilgančiu sparneliu. 1000 sėklų sveria 5-8g. Prinoksta lapkritį-gruodį ir, kai oras saulėtas, dar rudenį viena kita iškrenta. Daugelis sėklų iškrenta žiemą ir pavasarį, kai įsivyrauja giedri orai su didesniais temperatūros svyravimais. Kankorėžiai nukrenta vasarą.
Gausiai eglės dera kas 3-5(6) metai.
Eglė dirvožemiui reiklesnė už pušį. Ji gerai auga derlinguose, pakankamai drėgnuose priemoliuose, priesmėliuose ir sunkiuose moliuose, nors labiausiai mėgsta priesmėlio ir priemolio dirvožemius. Jai reikia pastovios dirvožemio drėgmės. Eglė normaliai auga ir vystosi tiek vidutinio rūgštumo, tiek ir šarminiuose dirvožemiuose. Eglė pakenčia unksmę. Tik tankiuose medynuose, kur žemutinė lajos dalis gauna apie 1% bendro šviesos kiekio, šakelės pradeda intensyviai džiūti. Šalčiui atspari, nors kartais nukenčia nuo pavasarinių šalnų, ypač ankstyvosios formos medžiai. Neatspari užterštam orui.
Dekoratyviniuose želdynuose auginama daug eglės veislių. Iš paprastosios eglės sudaromos
gyvatvorės, žaliosios sienos, užuovėjinės juostos.